vokytinis

vokytìnis, -ė (ž.) adj. (2), vókytinis (1) žr. vokietinis: 1. Vokyčių laikais tas buvo, ta parvežė iš Sedos vokytìnį daktarą Žeml. Vokytìnis [daktaras] liepė tik pieną gerti Grd. Kai susikūrė vokytìnė valdžia, ragino į kariūminę Plt. | Kad i vokytìnis (naujojo kalendoriaus) Jonas, o saulė nebeita toliau Slnt. 2. Tura tokią vokytìnę mašiną DūnŽ. Vokytìnės tos butelkos buvo Vn. Kaip stiklini panaši buvo tie degtukai vokytìniai Krt. Vokytìniai dalgiai nėkam neverti Šts. ║ End Vokietijoje galiojantis: Vókytinių markių gavo daug, bet kas iš to? J.Balč. Tokių piningų numie laidės šimtinės, vokytìnių i rusinių, visokių End. Smarkiai nukrito vokytìnės markės Šts. Markiai buvo vokytìniai, paskuo Lietuvos piningus atminu Sd. 3. Vokietijoje išplitęs, iš jos atneštas: Vokytìnį suskį su tekinių šmyru duobo[je] apsitepus nugydyti gal žemėn Šts. Tos vokytìnės bulbės jau žyda Tl. Vokytìnė druska Skdv.